Pamėginkite įsivaizduoti nacionalinį parką, savo dydžiu (22072 km2) prilygstantį trečdaliui Lietuvos teritorijos (65300 km2), užburiantį milžiniškais akacijų, šilkmedinių fikusų bei raudonlapių kliedmių krūmokšnių plotais, į kuriuos įsiterpia nuostabūs savanos vaizdai, šniokščiančios upės bei kartkartėmis išnyrančios stačios uolos. O jei dar prieš akis išnirtų liūtas, leopardas, dramblys, buivolas ir raganosis („didysis penketas"), visai šalia pasirodytų gepardas, žirafa, begemotas bei visas būrys mažesnių gyvūnų, - tuomet Jūs suprastumėte, ką reiškia aplankyti nepakartojamą Kriugerio nacionalinį parką.
Kriugerio parkas yra viena garsiausių saugomų teritorijų pasaulyje - žinomas savo dydžiu, gamtosaugos istorija, laukinės gyvūnijos įvairove bei lengvu pasiekiamumu. Tai vieta, kur kasdien vyksta gyvybės ir mirties drama - vieną rytą Jūs galite stebėti išdidžius liūtus, puotaujančius prie ką tik nukauto grobio, o kitą rytą matyti naujagimę impalą, iš visų jėgų besistengiančią žengti pirmuosius savo žingsnelius.
Parkas gali didžiuotis gerai išplėtotu kelių tinklu bei komfortiškomis stovyklavietėmis, tačiau jeigu Jus traukia tikrasis gyvenimas, galite išbandyti tik keturračiais įveikiamus kelius, žygiuoti pėstiesiems skirtais takais arba minti kalnų dviratį siauromis dykumų trasomis. Čia, netgi nenukrypus nuo kelio, krūmynų garsai ir kvapai lieka ne toliau kaip už keleto žingsnių nuo Jūsų.
Be to, jeigu keliausite ne savaitgalio ar moksleivių atostogų metu, arba laikysitės vietų, esančių Falaborvos (Phalaborwa Gate) šiaurėje bei pasirinksite maršrutą žvyrkeliais, Jums gali pasisekti keliauti valandą ar daugiau neišvystant jokio kito automobilio.
Pietinė Kriugerio parko dalis yra turistų mėgstamiausia, kadangi ji pasižymi didžiausiomis laukinių gyvūnų susitelkimo vietomis ir yra lengvai pasiekiama. Judant šiauriau ima dominuoti paprastųjų ausuonių, kitaip žinomų kaip mopani medžiai, augmenija, - o tai pats mėgstamiausias dramblių maistas, todėl šių didžiųjų gyvūnų čia apstu. Bene nuostabiausi Kriugerio nacionalinio parko vaizdai atsiveria šiauriausioje jo dalyje - Punda Maria ir Pafuri apylinkėse. Nors šiose vietose laukinių gyvūnų koncentracija šiek tiek mažesnė, tačiau egzotiška krūmynų aplinka ir besidriekianti dykuma sukuria kvapą gniaužiančią atmosferą.

ĮSPŪDINGIAUSI KELIONĖS MOMENTAI

- Slapčiausių Kriugerio parko kampelių apžvalga keliaujant vienu gražiausių dykumų kelių

- Nakvynė atokioje krūmokšniais apaugusioje stepių stovyklavietėje ir saldus miegas besiklausant begemotų skleidžiamų garsų šalia esančioje upėje

- Naktinė kelionė parko takais stebint pakelėse geltonai švytinčias didžiųjų kačių akis
- Tekančios saulės pasitikimas prie šaltinio ir atbundančios gyvybės stebėjimas

- Egzotiška nakvynė prašmatniame privačiame laukinių gyvūnų rezervate, esančiame šalia Kriugerio parko

ISTORIJA

Sanų genties atstovai buvo pirmieji žmonės, matę Kriugerio parko apylinkių gyvūnus. Jų paliktų egzistavimo ženklų - įvairių piešinių ant uolų - galima rasti daugybėje vietų visame parke. Dar prieš sanus, t.y. beveik prieš 500 tūkstančių metų, šiose žemutinėse stepėse klajojo įvairios žmogbeždžionių rūšys. Apie 500 m. pr. Kr. tose vietose apsistojo Nguni genties žmonės. Vietovė, kuri dabar žinoma Kriugerio vardu, buvo pradėta saugoti 1898 m., kai Polas Kriugeris (Paul Kruger) (tuometinis Transvalio Respublikos prezidentas ir nepasotinamas medžiotojas) įsteigė Sabie rezervatą, esantį tarp Sabie ir Krokodilų upių (Sabie and Crocodile Rivers), kaip savo kontroliuojamą medžioklės plotą.
1902 m., po antrojo anglų-olandų karo Pietų Afrikoje, Džeimsas Styvensonas Hamiltonas (James Stevenson Hamilton) tapo pirmuoju rezervato prižiūrėtoju. Dž. S. Hamiltonas taip pat buvo pirmasis, kuris įžvelgė turizmo galimybes laukinėje gamtoje ir iškėlė šios nepaprastos vietovės gamtosaugos viziją. Todėl 1926 m., siekiant įgyvendinti šią idėją, Sabie rezervatas buvo sujungtas su šalia esančiu Shingwedzi rezervatu bei gretimomis privačiomis fermomis, kurie kartu ir sudarė Kriugerio nacionalinį parką. 1927 m. jis buvo atidarytas visuomenei ir nuo to laiko šis nuostabus kraštas tapo vienu svarbiausių mokslinio tyrinėjimo objektų, gamtosaugos centru bei pagrindine laukinės Afrikos gamtos stebėjimo vietove. Pirmaisiais devintojo dešimtmečio metais dauguma užtvarų, žyminčių vakarinę ribą tarp Kriugerio parko ir kitų privačių laukinių rezervatų, buvo nugriautos. O 2002 m. Kriugerio parkas kartu su Zimbabvės Gonarezhou nacionaliniu parku bei Limpopo nacionaliniu parku Mozambike tapo Didžiojo Limpopo Transfrontier parko (Great Limpopo Transfrontier Park) dalimi (www.greatlimpopopark.com). Šio parko aplinka dar tik pradėta kurti, tačiau sutvarkius infrastruktūrą, Kriugerio laukiniai gyventojai džiaugsis 35000 km2 teritorija, kurioje galės laisvai klajoti.

SUPAŽINDINIMAS

Kriugerio parkas - tai ilga siaura teritorija (apie 65 km pločio ir apie 350 km ilgio), besiribojanti su Mozambiku rytuose, Limpopo sritimi vakaruose ir Mpumalangos provincija pietvakariuose. Be to, vakarinę parko dalį juosia keletas privačių laukinės gamtos rezervatų. Didžiąją Kriugerio dalį sudaro lygumos bei Lebombo kalnai, kylantys palei Mozambiko sieną rytuose. Didingos upės teka iš vakarų į rytus per Kriugerio parko, taip pat Limpopo, Luvuvhu, Shingwedzi, Letaba, Olifants, Timbavati ir Sabie teritorijas.
Kriugerio nacionaliniame parke iš viso yra 10 įėjimų (afrikietiškai heks). Pietiniame parko pakraštyje yra Malelane ir Krokodilų tilto (Crocodile Bridge) įėjimai. Jie abu nesunkiai pasiekiami važiuojant greitkeliu N4 iš Johanesburgo. Tačiau jeigu pradėtų lyti, būtinai atkreipkite dėmesį į kelio sąlygas, kadangi Krokodilų tiltas neretai būna apsemiamas ir uždaromas. Numbi, Phabeni ir Polo Kriugerio įėjimai yra lengvai pasiekiami iš Hazyview pusės (išsukite iš kelio N4 ties Nelspruit); be to, Polo Kriugerio įėjimas yra arčiausiai Skukuzos - pagrindinės nacionalinio parko poilsiavietės. Vakaruose esantį Orpen įėjimą verta pasirinkti, jei atvykstate iš Blyde upės regiono. Falaborvos vartai (Phalaborwa Gate) yra arčiausiai Polokvanės (Polokwane); Punda Maria įėjimas greičiausiai pasiekiamas per Makhado (Louis Trichardt); o į parko šiaurėje esantį Pafuri, lengva nukeliauti iš Venda regione esančio Thohoyandou.
Be to, į Kriugerio nacionalinį parką dabar jau galima patekti iš Mozambiko valstybės pusės per Giriyondo įėjimą, kuris taip pat yra ir tarptautinis sienos perėjimo punktas (vizas galima įsigyti abejose pusėse). Tačiau kaip bebūtų gaila, Giriyondo yra pasiekiamas tik keturračiais, kadangi Mozambiko pusėje nėra gerų kelių.
Atstumas nuo Falaborvos (Phalaborwa) iki Giriyondo įėjimo yra 95 km, o nuo Giriyondo iki Massingir (Mozambike) - 75 km. Norėdami patekti į Limpopo nacionalinį parką (iš Mozambiko pusės), turėsite sumokėti R50 (~15 Lt, 2009) už transporto priemonę, R50 (~15 Lt, 2009) už suaugusįjį ir R25 (~7.5 Lt, 2009) už vaiką. Šis parkas gali pasigirti gerai išplėtotu kelių tinklu (jie driekiasi apie 700 km.), kurių vienas apjuosia visą teritoriją. Šie keliai, kartu su mažiau lankytojų dėmesio sulaukiančiais žvyrkeliais, iš viso sudaro apie 1900 km kelių tinklą.

ĮĖJIMAS

Bilietas į nacionalinį Kriugerio parką kainuoja R120/60 (~30/15 Lt, 2009) suaugusiems/vaikams. Didelės nuolaidos taikomos Pietų Afrikos piliečiams bei nuolatiniams gyventojams, o taip pat Pietų Afrikos Vystymosi Bendrijos (SADC) šalių piliečiams. Pietų Afrikos nacionalinių parkų (SANParks) suteikiama vadinamoji „Wild Card" (lojalumo programa, suteikianti nuolaidas nacionalinių parkų lankytojams) taikoma ir Kriugerio nacionaliniame parke. Į parko teritoriją draudžiama įvažiuoti dviračiu ar motociklu. Moksleivių atostogų metu parke galima apsistoti ne ilgiau kaip 10 dienų, o vienoje poilsiavietėje ne ilgiau kaip 5 dienas (10 dienų, jei stovyklaujate su palapinėmis). Pastaraisiais metais Kriugerio valdžia taip pat nustatė maksimalų parko lankytojų skaičių, todėl jei planuojate aplankyti šią vietą sezono įkarščio metu, verta atvykti anksti ryte arba užsisakyti bilietus iš anksto.
Įėjimo į parką laikas šiek tiek keičiasi priklausomai nuo sezono ir yra pateikiamas žemiau:

Pavėlavus laiku atvykti į poilsiavietę, gali tekti sumokėti baudą. Keliuose yra nustatyti greičio apribojimai, - 50 km/h sutvarkytuose keliuose ir 40 km/h žvyrkeliuose (pareigūnai nuolat tikrina važiavimo greitį radarais), todėl galite šiek tiek užtrukti norėdamas nukeliauti iš vienos poilsiavietės į kitą, ypač, jei susiduriate su transporto kamščiais, susidariusiais dėl kokio nors egzotiško gyvūno pasirodymo.

DŽOKAS IŠ BUŠVELDO

Šiek tiek pakeliavus po rytinę Pietų Afrikos dalį Jums gali iškilti klausimas, kas gi buvo tas Džokas iš Bušveldo? Jo vardas dažnai puikuojasi ant viešbučių, restoranų, turisto vadovų ir žemėlapių. Iš tiesų, Džokas, yra Pietų Afrikos numylėtinis šuniukas, įamžintas Percy Fitzpartick'o knygoje „Džokas iš Bušveldo" (išleista 1907m.), kurios populiarumas išlikęs iki šių dienų. Šią vaikišką knygutę, kurioje taip vaizdingai aprašomos stepės, verta pasiimti su savimi į Kriugerio parką, jeigu keliaujate kartu su vaikais. Čia pamatysite, jog žymiajam šuneliui atiduota duoklė - jo vardu yra pavadintas safari namelis bei pastatyta skulptūra, įamžinanti garsiąją Džoko dvikovą su juodąja antilope. Jūs taip pat galite pasivaikščioti Džoko letenėlių pėdsakais, kurie seka 8 km netolo Graskopo (Graskop). Džoko paskutinio poilsio vieta taip ir liko nežinoma, tačiau, priešingai, nei teigiama safari giduose, ji nėra Kriugerio šunų kapinėse.

AUGALŲ IR GYVŪNŲ PAPLITIMAS

Kriugerio nacionalinis parkas pasižymi gamtovaizdžių ir ekosistemų įvairove, kurių kiekviena yra palanki tam tikromis rūšimis. Dauguma žinduolių yra išsibarstę po visą parko teritoriją, tačiau kai kurie iš jų labiau mėgsta konkrečius regionus. Puikus leidinys „Find It", (parduodamas parko parduotuvėse, esančiose didesnėse poilsiavietėse, taip pat nacionalinio parko biure Pretorijoje), išskiria vietas, kuriose labiausiai tikėtina išvysti pačius nuostabiausius gyvūnus.
Parke plačiai paplitę buivolai, impalos, stepiniai zebrai, juostuotieji gnu, kudu, vandeniniai ožiai, babuinai, mažosios Afrikos beždžionės, gepardai, leopardai bei kiti mažesni plėšrūnai.
Paukščiai daugiausia veisiasi šiaurinėje Luvuvhu dalyje bei kitų upių pakrantėse. Daugiausia kritulių iškrinta (700 mm per metus) pietvakariuose tarp Olifantso (Olifants) ir Krokodilų upių. Regionas tankiai apaugęs akacijomis, gluosnialapiais kliedimiais, šilkmediniais fikusais bei daugybe kitų žydinčių augalų, tokių kaip rausvosios raudonės. Šios vietos yra labai mėgstamos raganosių, buivolų, šiek tiek mažiau - antilopių, o dėl pastarosios priežasties vengiamos ir plėšrūnų.
Rytinėje parko dalyje, į pietus nuo Olifantso upės, netoli Sataros poilsiavietės ir į pietus link Krokodilų upės driekiasi derlingos lygumos, kurioms tenka ypač palankus kritulių kiekis (600 mm). Erdvios ganyklos apaugusios rūgščiosiomis ašaruolėmis ir raudonstiebėmis žiaunėmis, vietomis išsibarsčiusios dygliuotosios akacijos (ypač pilkosios) ir marula medžiai. Šioje teritorijoje gausu impalų, zebrų, gnu, žirafų, juodųjų raganosių bei liūtų. Olifantso upės šiaurėje kritulių kiekis nesiekia 500 mm, todėl šios vietose vyrauja mopani medžiai - ypač mėgstamas dramblių, kanų, topių ir sabalų maistas. Šie medžiai plačiai išsidėstę vakaruose, tarp raudonųjų gluosnialapių kliedimų, tačiau šiaurės rytuose jie linkę sunykti dėl nepalankių bazalto lygumų.